promonis

prómonis sf. (1) 1. žr. 1 pramonis 2: Mažas vaikas be prómonies nebūva: jis tai šią, tai tą krapšto, vis veikia ką Trgn. Gauk tu kokią prómonį in pečiaus negulėjęs! Trgn. Anas negali pabūt be prómonies Ktk. 2. naujovė, paįvairinimas: Kad nors grybai pradėt dygt, tai visgi prómonis Ds. Ligi šviežių bulvų nė kokios prómonies nėr Ds. 3. žr. 1 pramonis 4: Ženykis – ir bus prómonis Ds. 4. proga, pretekstas: Kokią čia radus prómonį pas Jurgienę nueit? Ds.